Download Sylvia Day - Pasinerk i Mane 3 Dalis PDF

TitleSylvia Day - Pasinerk i Mane 3 Dalis
File Size1.0 MB
Total Pages229
Table of Contents
                            PIRMAS SKYRIUS
ANTRAS SKYRIUS
TREČIAS SKYRIUS
KETVIRTAS SKYRIUS
PENKTAS SKYRIUS
ŠEŠTAS SKYRIUS
SEPTINTAS SKYRIUS
AŠTUNTAS SKYRIUS
DEVINTAS SKYRIUS
DEŠIMTAS SKYRIUS
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
DVYLIKTAS SKYRIUS
TRYLIKTAS SKYRIUS
KETURIOLIKTAS SKYRIUS
PENKIOLIKTAS SKYRIUS
ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS
SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS
AŠTUONIOLIKTAS SKYRIUS
DEVYNIOLIKTAS SKYRIUS
DVIDEŠIMTAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT ANTRAS SKYRIUS
DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
AUTORIAUS ŽODIS
                        
Document Text Contents
Page 114

– Labas rytas, panele Tramel, – pasveikino jis mane. Nors nebuvo jaunuolis, o raudonus jo plaukus
buvo dosniai nubėręs sidabras, niekada neabejojau Anguso sugebėjimu apginti Gideoną.

– Labas, Angusai. Malonu tave matyti.
– Šiandien dailiai atrodote.
Dirstelėjau į blyškiai geltoną savo suknelę. Pasirinkau ją, nes ji buvo ryški ir linksma – norėjau, kad

tokią mane matytų tėtis.
– Ačiū. Tikiuosi, tau ši diena bus puiki. – Atbulomis žingtelėjau link sukamųjų durų. –

Pasimatysime vėliau!
Jam kryptelint į mane kepure, blyškiai mėlynos jo akys maloniai spindėjo.
Viršuje radau Megumę – šiandien ji jau buvo panašesnė į save. Šypsojosi plačiai ir nuoširdžiai, o

akyse žybčiojo ugnelės, kuriomis kasryt taip mėgaudavausi.
Stabtelėjau prie jos stalo.
– Kaip tu?
– Gerai. Susitiksiu su Maiklu per pietus ir viską baigsiu. Maloniai ir civilizuotai.
– Atrodai žudančiai, – pasakiau jai, grožėdamasi jos smaragdo žalumo suknele. Ši turėjo įsiuvus bei

odines juosteles, suteikiančias jai šiek tiek aršumo.
Ji atsistojo ir pademonstravo savo aulinukus iki kelių.
– Visai kaip Kalinda Šarma, – tariau. – Jis iš visų jėgų stengsis tave sulaikyti.
– Sakykim. – Ji susiraukė. – Šie batai skirti jam sumindyti. Jis neskambino man iki vakar vakaro,

tad nieko negirdėjau kone keturias dienas. Tebūnie tai visiška nesąmonė, bet esu pasirengusi susirasti
vaikiną, kuris dėl manęs eitų iš proto. Tokį, kuris apie mane galvoja tiek, kiek aš apie jį, ir nepakelia,
kai negalime būti drauge.

Linktelėjau galvodama apie Gideoną.
– Verta tokio laukti. Ar norėtum, kad išgelbėčiau tave skambučiu per pietus?
Ji nusišypsojo.
– Neee. Bet ačiū.
– Gerai. Pranešk, jei persigalvosi.
Nuėjau prie savo stalo ir tučtuojau kibau į darbus, pasiryžusi atidirbti už tai, kad vakar išėjau

anksčiau. Markas irgi buvo užsidegęs, atsitraukė nuo darbo tik tam, kad praneštų man, jog Stivenas
turi pilną segtuvą su vestuvėmis susijusių minčių, kurias rinko ištisus metus.

– Kažin kodėl nenustebau? – tariau.
– Ir aš neturėčiau stebėtis. – Marko lūpos virto meilia šypsena. – Visą tą laiką saugojo jį darbe, kad

nesužinočiau.
– Ar jau peržvelgei jį?
– Jis viską peržiūrėjo su manimi. Užtruko ištisas
– Bus amžiaus vestuvės, – erzinau.
– Taip. – Tame žodyje sutilpo visai nemenkas susierzinimas, bet veido išraiška išliko tokia

laiminga, kad negalėjau nesišypsoti.
Prieš vienuoliktą paskambino tėtis.
– Labas, brangioji, – tarė jis, atsakydamas į įprastą darbinį mano pasisveikinimą. – Kaip tavo diena?
– Puikiai. – Atsilošiau kėdėje ir pažvelgiau į jo nuotrauką. – Kaip miegojai?

Page 115

– Kietai. Vis dar mėginu prabusti.
– Kodėl? Eik į lovą ir tinginiauk.
– Norėjau pranešti, kad šiandien negalėsiu su tavimi papietauti. Susitiksime rytoj. Šiandien man

reikia pasikalbėti su tavo mama.
– Oo. – Puikiai pažinojau tą toną. Tokiu pat stabdydavo mašinas – tai tobulas valdingumo ir

nepritarimo derinys. – Klausyk. Aš nestosiu tarp judviejų. Abu esate suaugę, ir nesirengiu rinktis
kurios nors pusės. Bet privalau pasakyti, kad mama norėjo tau papasakoti.

– Jai derėjo taip ir padaryti.
– Ji buvo viena, – tęsiau kojomis be paliovos trepsėdama ant kilimo, – turėjo ištverti skyrybas ir

bylą prieš Neitaną, taip pat padėti man atsigauti. Esu tikra, kad jai beviltiškai reikėjo peties – juk
žinai, kokia ji. Bet ji skendo kaltėje. Tada būčiau privertusi ją sutikti su bet kuo – ką ir padariau.

Kitame laido gale jis tylėjo.
– Tik noriu, kad atsimintum tai kalbėdamasis su ja, – pabaigiau.
– Gerai. Kada grįši namo?
– Šiek tiek po penkių. Nori į sporto klubą? Ar atgal į Parkerio studiją?
– Pažiūrėkime, kaip jausiuos, kai grįši, – tarė jis.
– Gerai. – Prisiverčiau nepaisyti savo nerimo dėl būsimo tėvų pokalbio. – Paskambink, jei ko

prireiks.
Baigusi pokalbį grįžau prie darbo, džiaugdamasi, kad turiu kur nukreipti dėmesį.
Atėjus pietums, nusprendžiau parsinešti ko nors greito ir pavalgyti prie stalo, o tuo metu dar ir

padirbėti. Išdrįsau išlįsti į vidurdienio pirtį lauke, kad užeičiau į „Duane Reade“ ir prigriebčiau
džiovintos jautienos bei sveiko gėrimo buteliuką. Nuo tada, kai susitaikėme su Gideonu, gana dažnai
praleisdavau treniruotes, tad pamaniau, jog pats laikas už tai susimokėti.

Eidama pro sukamąsias „Crossfire“ duris, svarsčiau, ar protinga būtų pasiųsti Gideonui raštelį
„Galvoju apie tave.“ Smulkmena padėkoti už gėles, padariusias tokią sunkią dieną pakeliamą.

Tada pamačiau moterį, kurios daugiau niekada nenorėčiau pamatyti, – Koriną Žiru. Ir ji kalbėjosi su
mano vyru, delną intymiai uždėjusi jam ant krūtinės.

Jie stovėjo šone, pridengti kolonos, atokiau nuo žmonių, srūvančių pro apsaugos užtvaras. Juodi ilgi
Korinos plaukai krito kone iki liemens – žvilganti užuolaida, ryški net prie juodos jos suknelės. Tiek
ji, tiek Gideonas stovėjo profiliu į mane, tad nemačiau jos akių, bet žinojau, koks gražus jų
akvamarino atspalvis. Ji – graži moteris, drauge jiedu – įspūdinga pora. Ypač dabar, mat abu vilkėjo
juodai, vienintelė ryškesnė spalva buvo mėlynas Gideono kaklaraištis. Mano mėgstamiausias.

Staiga Gideonas pasuko galvą ir susirado mane, lyg pajutęs, jog jį stebiu. Vos tik mudviejų
žvilgsniai susitiko, pajutau kūną perveriant tą gilų suvokimą, tą primityvų jausmą, kurį jaučiau tik su
juo. Kažkas giliai manyje tučtuojau suvokė, kad jis . Suvokė tą pačią akimirką, kai jį pamačiau.

Tik jį lietė kažkokia kita moteris.
Mano antakiai pakilo, nebyliai klausdami „Kas čia darosi?“, ir tuo metu Korina pasekė jo žvilgsniu.

Neatrodo, kad apsidžiaugė, pamačiusi mane, sustojusią vidury didžiulio vestibiulio ir stebinčią juos.
Jai pasisekė, kad nepriėjau ir netruktelėjau jos šalin už plaukų.
Tada ji suėmė jo žandikaulį, pasuko galvą atgal į save ir pasistiebė ant pirštų galų, kad įsodintų

bučinį į suspaustas jo lūpas, o aš ėmiau svarstyti, kad gal vis dėlto tai padarysiu. Net žengiau jų link.
Gideono galva, jai kone spėjus pasiekti savo tikslą, truktelėjo atgal į mano pusę, jo rankos pačiupo

Page 228

Atsilošiau, Gideonas prisitraukė mane artyn ir pirštais aukštyn žemyn braukė man per ranką.
Pakeliui namo daugiau niekas nebeištarė nė žodžio.

***
Kai grįžome į mano butą, Gideonas nuėjo į virtuvę buteliuko vandens, ten atsiliepė į skambutį.

Kalbėdamas žiūrėjo į mane per virtuvės barą bei kelias mus skiriančias pėdas.
Keris stypino į savo miegamąjį, tada staiga apsisuko koridoriuje ir grįžo manęs apkabinti. .
Nuleidęs galvą prie mano peties, jis sušnibždėjo:
– Atleisk, mažute.
Apkabinau jį.
– Tu nusipelnei kur kas geresnio elgesio, nei pats elgiesi su savimi.
– Nepadariau jos, – tarė jis tyliai, tada atsitraukė ir pažvelgė į mane. – Ruošiausi. Maniau, kad

noriu. Bet kai pribrendo reikalas, supratau, kad laukiuosi vaiko. , Eva. Ir nenoriu, kad jis – ar ji –
užaugtų galvodamas apie mane taip, kaip aš galvoju apie savo mamą. Man reikia susiimti.

Dar sykį jį apkabinau.
– Didžiuojuos tavimi.
– Taip, na. – Jis atsitraukė su paika išraiška veide. – Vis tiek jai pabraukiau, nes viskas taip toli

nuėjo, bet kotas liko kelnėse.
– Per daug informacijos, Keri, – tariau. – Gerokai per daug.
– Vis dar lekiam į San Diegą rytoj? – Vylingas jo žvilgsnis privertė mausti man širdį.
– Taip, po velnių. Nekantrauju.
Jo vypsnį nušvietė palengvėjimas.
– Gerai. Turiu bilietus aštuntai trisdešimt.
Tada prie mūsų priėjo Gideonas, ir jo žvilgsnis išdavė, kad apie savaitgalio išvyką kalbėtis dar

nebaigėme. Bet Keriui koridoriumi nuėjus į kambarį, čiupau Gideoną ir godžiai pabučiavau – pokalbis
buvo atidėtas. Kaip ir tikėjausi, jis nedelsė, prisitraukė mane ir atsakė į bučinį – lūpomis ėmė ragauti
mane giliais, plačiais lyžčiojimais.

Vaitodama leidau jam save pakerėti. Pasaulis šiąnakt lai eina iš proto. Rytoj galėsime tuo
susirūpinti ir viską sutvarkyti.

Sugriebiau jam už kaklaraiščio.
– Šiąnakt tu mano.
– Aš tavo kasnakt, – tarė jis tuo šiltu kimiu balsu, pažadinančiu karščiausias fantazijas.
– Pradėk dabar. – Ėjau atbulomis, tempdama jį į savo kambarį. – Ir nesustok.
Jis nesustojo. Iki ryto.

Page 229

AUTORIAUS ŽODIS

Similer Documents